Dėl atidėto stojimo į eurozoną Lietuva turėtų pateikti apeliaciją Europos teisingumo teismui

Versta iš Financial Times, Gegužės 19, 2006 [Laiškai redaktoriui]

Gerbiamas redaktoriau, kaip ir buvo bijomasi, Europos centrinis bankas (ECB) bei Europos komisija (EK) rekomendavo atmesti Lietuvos prašymą priimti į eurozoną. Lietuvos 2.7% infliacija vos vos viršijo stojimo kirterijų, kuris ECB skaičiavimais buvo 2.6%.

Pagal [ES] stojimo sutartį infliacija Lietuvoje negali būti didesnė daugiau kaip 1.5% nei vidutinė trijų geriausiai kainų stabilumą garantuojančių šalių infliacija. ECB kainų stabilumą apibrėžia infliacijos palaikymu arti 2%, tačiau neperžengiant šio rodiklio. Tačiau eurozonos kandidatėms taikomas kainų stabilumo apibrėžimas yra jau kitas – tai jau trijų Europos Sąjungos šalių turinčių žemiausią infliaciją vidurkis.

Lenkija bei Švedija (kurios nėra eurzonos narės) bei Suomija turi žemiausią 1.1% vidutinę infliaciją Europos Sąjungoje. Prie šio rodiklio pridėjus 1.5 gauname ECB apskaičiuotą stojimo 2.6% kriterijų. Tačiau 1.1% infliacija yra per žema vertinant pagal pačio ECB standartus.

Kai ECB ir EK sprendimas susilaukė kritikos, ji buvo atremta ne ginant skaičiavimo metodologiją, bet argumentuojant kad šis netobulas rodiklis buvo naudojamas visose konvergencijos ataskaitose per praėjusius penkerius metus. Šio argumento logika išties yra išskirtinė.

Tarkime, kad penkerius metus iš eilės, sąmoningai ar dėl kompetencijos stokos, mes sėkmingai pildėme mokesčių deklaracijas, kur klaidingai nurodydavome mažesnius mokestinius įsipareigojimus. Jeigu būtume pagauti šeštais metais, ar mums pavyktų išsisukti argumentuojant, kad „jūs turėtumėte priimti ir šių metų klaidingą mokesčių deklaraciją, nes jūs taip darėte jau penkerius metus“? Manome, kad tikrai nepavyktu.

Lietuva palikta už eurozonos ribų, dėl infliacijos rodiklio, kuris pažeidžia stojimo sutartį ir teisiškai ir morališkai. Lietuva turėtų pateikti apeliaciją Europos teisingumo teismui.

Willem H. Buiter,
Professor of European Political Economy,
European Institute,
London School of Economics and Political Science,
London WC2A 2AE

Anne Sibert,
Professor of Economics,
Birkbeck College,
University of London,
London WC1E 7HX

Dėl atidėtos integracijos į eurozoną S&P pažemino Lietuvos reitingą

Pagal AFX News Limited.

Standard & Poor's Ratings Services ketvirtadienį pranešė, kad peržiūrėjo Lietuvos Respublikos reitingą. Dėl atidėtos integracijos į eurozoną jis pažemintas iš teigiamo į stabilų. Tuo pačiu metu patvirtinti ir valstybės ilgalaikio (A) bei trumpalaikio (A-1) skolinimosi reitingai. „Ekonominės perspektyvos vertinimo pokyčiai atspindi tai, kad mažai tikėtina, jog Lietuva įstos į Europos pinigų sąjungą (EPS) prieš 2008 metus“, - sakė Eileen Zhang, Standard & Poor’s kredito analitikas, po to kai Europos komisija paskelbė apie griežtą Mastrichto kriterijų taikymą.

„Paaiškėjus, kad EPS narystė nusikelia, pagrindiniai faktoriai ribojantys reitingus išlieka potencialiai neigiami ekonominiai efektai dėl įtampos mokėjimų balanse, bei didokos išorinių įsipareigojimų pozicijos.“

Dėl manomai didėsiančių energijos kainų, darbo rinkos suvaržymų, laisvesnės fiskalinės politikos prieš rinkimus, bei mažėjančios politinės paramos euro projektui, infliacinis spaudimas turėtu didėti, nukeldamas įsijungimo į EPS datą po 2008.

Standard & Poor‘s tikisi, kad Lietuvos vyriausybė tęs atsakingą ekonominę bei fiskalinę politiką, kuri atsvers riziką kylančia iš mokėjimų balanso įtampos bei didokos išorinių įsipareigojimų pozicijos.

„Jeigu griežtesnė fiskalinė politika mažins vietinį vartojimą kartu sumažindama infliacinį spaudimą, reitingai gali būti pakelti“, sakė Zhang.

„Kita vertus, jeigu prieš įstojimą į EPS išorinis likvidumas žymiai susilpnėtų, tai turėtų neigiamos įtakos reitingui.“

Europos Sąjungoje ekonominės logikos vakumas, ryškėja diskriminacija

Kokie veiksniai - ekonominiai ar politiniai - nulėmė neigiamą EK sprendimą dėl Lietuvos prisijungimo prie eurozonos?

Be jokios abejonės tik ne Lietuvos ekonominis pasirengimas. Kai kurių Lietuvos ekonominių rodiklių turi pavydėti ne viena Europos senbuvė, o infliacijos kriterijus buvo viršytas dėl objektyvių išorinių veiksnių (pvz. dėl energijos kainų šuolio). Net jeigu būtume viršiję šį kriterijų didesniu skirtumu, tai netrukdytų efektyviai eurozonos plėtrai. Tai įrodo JAV atvejis, kuomet įvairių regionų infliacija viršija kriterijų net iki 2.3% punkto (Lietuva 0.06%), bei pačios eurozonos atvejis, kai 2004 metais visa eurozona metus laiko neatitiko infliacijos kriterijaus. Pažvelgus į paskutinių kelių dešimtmečių JAV istoriją, doleris išgyveno ir prisidėjo prie ekonominio augimo šalyje, kur pragyvenimo lygis įvairiuose regionuose skyrėsi labai panašiai, kaip dabar yra išsiplėtusioje ES. Jei tokia menka infliacijos variacija iš tiesų turėtų neigiamų ekonominių pasekmių, tiek JAV, tiek dabartinė eurozona jau seniai būtų buvusios suskaidytos į mažesnes pinigų zonas. Tuo tarpu subalansuota fiskalinė regionų ekonominė politika (nedidelis biudžeto deficitas ir valstybės skola) yra žymiai svarbesni efektyviam vienos valiutos zonos funkcionavimui. Lietuva šiuo aspektu atrodo puikiai. Dar daugiau, 2001 metais Graikijai buvo leista prisijungti prie eurozonos neatitinkant net šio svarbesnio reikalavimo. Graikija viršijo valstybės skolos kriterijų 44% punktais. Lietuvos atveju buvo pademonstruotas neabejotinas dvigubų standartų taikymas, visai neatsižvelgiant į ekonominę logiką. Paskutinę savaitę Europos spaudoje būsimu Europos Komisijos sprendimo absurdiškumu stebėjosi daugybė ekonomikos ekspertų. Štai keletas komentarų spaudoje:

Timothy Ash (Bear Stearns International Ltd. in London ): "Norima pateikti pavyzdį busimoms kandidatėms, nors su ankstesnėmis kandidatėmis buvo elgiamasi kitaip."

Dirk Schumacher (Goldman Sachs Group Inc. in Frankfurt ): "Taisyklės taikomos žymiai negailestingiau nei ankstesniais atvejais."

Paul De Grauwe (The Catholic University of Leuven, Belgium): "1990-aisiais reikėjo apibrėžti infliacijos vaidmenį. Dabar tai nebeturi jokios prasmės."

Joachim Fels (Morgan Stanley): "Iš grynai ekonominių pozicijų, nėra jokio pagrindo neleisti Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims prisijungti prie eurozonos."

Michael Hume (Lehman Brothers): "Keista kai stojant į pinigų sąjungą reikia atitikti kriterijų, kuris atsižvelgia į neeurozonos šalis."

Lietuvos poziciją dar labiau sustiprina ir kai kurių Europos parlamento narių reakcija i EK išvadas. MEP Graham Watson (Europos liberalų ir demokratų aljanso vadovas) mano, kad "Lietuvos nepriėmimas į eurozoną yra aiškus dvigubų standartų taikymo atspindys."

Vis rečiau pasigirsdavo komentarų ar euro Lietuvai apskritai reikia, tačiau po EK neigiamo sprendimo visuomenė gali sureaguoti emociškai. Tokiems piliečiams padėti susivokti galėtų Deutsche Bank AG įvertinimas, kad euro įvedimas padidintų bendrą šalies produktą (BVP) iki 20% per sekančius 20 metų. Būtent tam ir užkirto kelią Europos Komisija savo politiniu sprendimu.

Kas lėmė tokį politinį sprendimą?

Baimė, kad būsimosios kandidatės į eurozoną prašysis neturėdamos gerų ekonominių rodiklių. Neatsižvelgus į Lietuvos nereikšmingą 0.06% punkto neatitikimą, būtų pretekstas (Lenkijai, Vengrijai...) reikalauti neatsižvelgti į 10%, 20%, 30%, 40% punktų neatitikimus (nors Graikijos atveju tai neturėjo reikšmės!).

Baimė, kad pradėjus atsižvelgt į realius ekonominius argumentus, politinis procesas bus nesuvaldomas.

Baimė, kad naujos narės pasiglemš užsienio investicijas. Pervenche Beres (EP ekonomikos ir pinigų politikos komiteto pirmininkė) jau balandį (balandžio 3d.) interviu "Europolitics" metu pareiškė, kad "eurozonos kandidatės siekia įsivesti vieningą valiutą ne tam, kad prisidėtų prie bendrų komandinių pastangų, o tam, kad pritrauktų naujų užsienio investicijų. Jos bando užimti palankesnes pozicijas kaip vartotojos, o ne kaip tikri dori žaidėjai."

Lietuvos finansų ministro pastebėjimas, kad Europos Sąjunga pati nėra galutinai apsisprendusi dėl eurozonos plėtros nėra iš piršto laužtas. Tame pačiame interviu Pervenche Beres atvirai deklaravo savo poziciją dėl eurozonos plėtros: „Eurozona neturi pajėgumų absorbuoti naująsias ES šalis".

Sprendimui reikšmės galėjo turėti ir Lietuvos vykdoma "atlantinė" užsienio politika. Slovėnijai pasakyti "ne" buvo politiškai sunku, nes ši pavyzdingai "įsispraudė " į Mastrichto konvergencijos kriterijus. Nors ECB savo ataskaitoj du kartus pabrėžė, jog Slovėnijos vykdytas trumpalaikių palūkanų reguliavimas (aukštesnės nei eurozonoje) sumažino šalies infliaciją. Tai reiškia, kad įvedus eurą, Slovėnijoj infliacija turėtų didėti, nes palaikyti aukštesnių trumpalaikių palūkanų Slovėnija nebegalės. Tuo tarpu Lietuva (dėl valiutų valdybos) tokio reguliavimo vykdyti negalėjo ir įsivedus eurą infliacijos padidėjimo dėl šios priežasties nebūtų buvę. Iš esmės, Europos Komisija nubaudė šalį, kuri yra verta pagyrimo šiame Europos integracijos procese. Iš kitos pusės ECB ataskaita apie Lietuvą yra gan palankesnė nei ta pati ataskaita apie Graikiją 2000-aisiais. Deja, Graikijai prisijungti buvo leista, o Lietuvai, matomai, nebus.

Ką gi Lietuvai reikėtų daryti toliau?

Lietuvos vyriausybė yra nepavydėtinoje padėtyje. Programiniai įsipareigojimai bei padidėjusi parama iš ES didins valstybės išlaidas, kai tuo pačiu metu, norint tenkinti infliacijos kriterijų, jos turėtų būti mažinamos.

Lietuva turėtų siekti, kad jos atvejis būtų diskutuojamas ir Europos vadovų susirinkime birželį, nes tuo būdu yra akcentuojami/reklamuojami Lietuvos ekonominiai pasiekimai.

Reikėtų leisti Europos Komisijai sudaryti darbo grupę, kuri pasiūlytų rekomendacijas Lietuvai. Lietuva gautų puikų kozirį kritikuoti EK iš esmės - ekonominiu požiūriu. Dabartinėje situacijoje Lietuva beveik neturi realių galimybių reguliuoti infliaciją. Nebent būtų reikalaujama tai daryti ekonominio augimo ir žmonių gerovės sąskaita.

Reikėtų skatinti Europos Sąjungos sprendimus, kurie remiasi objektyvia ekonomine logika/analize, kaip yra JAV. Lietuva galėtų pasinaudoti šia situacija ir tapti šios idėjos propagavimo lydere ES. Juolab, kad ir mūsų eurokomisarė Dalia Grybauskaitė pasisako prieš "buhalterinį dogmatizmą ir politikavimą".

Kokiais ekonominiais argumentais vadovaujantis stabdomas euro įvedimas Lietuvoje?

2004 metais Lietuva kartu su dar devyniomis šalimis įstojo į Europos Sąjungą ir greitu metu žada prisijungti prie Europos monetarinės sąjungos. Nors ilgą laiką buvo tikimasi, kad Lietuva galės pereiti prie eurų jau 2007 metų sausį, pastaruoju metu pasigirsta siūlymų šio siekio Lietuvai atsisakyti.

Viena to priežasčių, bent jau oficiali, kad Lietuva netenkina vieno iš konvergencijos rodiklių. Tačiau taip pat pasigirsta nuomonių, kad Lietuva netinka euro klubui dėl savo liberalios bei „Atlantinės" politikos.

Lietuva tenkina visus Mastrichto sutartyje apibrėžtus konvergencijos reikalavimus išskyrus vieną – šimtosiomis procento dalimis viršijamas infliacijos kriterijus. Kovo vidutinė metinė infliacija Lietuvoje buvo 2.72% ir tik 0.06 procentiniais punktais viršijo konvergencijos kriterijų. Šis kriterijus, skaičiuojamas tiesiogiai iš ES šalių vartotojų kainų indeksų, yra 2.66%. Rodiklio vertė yra 2.63%, jeigu jis skaičiuojamas iš šalių vidutinės metinės infliacijos.

Šis netikslumas, galintis turėti lemiamą reikšmę preciziškam Lietuvos įvertinimui, yra infliacijos rodiklių apvalinimo pasekmė. Bet kuriuo atveju, kelios šimtosios procento dalys „neleistinos" infliacijos yra naudojamos įvardijant Lietuvą esant „nepakankamai stabilią". Pasirodo, kad šaliai su vienu iš didžiausių BVP augimu, viena iš mažiausių nacionaline skola bei vienu iš mažiausių biudžeto deficitu Europoje, gali būti trinktelėta eurozonos durimis.

Tačiau Lietuvos nestabilumo idėja nelabai derinasi su rinkos dalyvių nuomone. Štai 2006 metais Lietuva sugebėjo pasiskolinti tarptautinėse rinkose už mažiausias palūkanas tarp visų naujųjų Europos Sąjungos narių, įskaitant ir kitą eurozonos kandidatę Slovėniją. Lietuva skolinosi netgi mažesnėmis palūkanomis negu Europos Sąjungos senbuvė Graikija. Taip kad rinkos vertinimu Lietuva yra stabili ir gal net stabilesnė už kai kurias eurozonos šalis.

Svarbu pastebėti, kad Lietuva yra taip griežtai vertinama pagal kriterijų, kurio istoriškai dažnai netenkino dauguma eurozonos šalių. Tik susikūrus eurozonai, 1999 metų sausį, visos šalys, išskyrus Graikiją, tenkino Mastrichto infliacijos rodiklį. Tačiau jau po dvejų metų, eurų išleidimo į apyvartą metu, net aštuonios šalys (Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Airija, Liuksemburgas, Portugalija bei Suomija) butų netenkinusios infliacijos kriterijaus. Nepaisant to, eurozona ne tik išgyveno, bet ir suklestėjo. Ironiška, kad Lietuva į šią keblią padėtį pateko dėl ekonominės politikos, už kurią Europos Sąjunga turėtų ją girti, o ne bausti.

Lietuva jau ilgą laiką nevykdo savarankiškos monetarinės politikos ir nuo 2002 metų yra praktiškai priklausoma nuo Europos Centrinio Banko sprendimų. Taip yra dėl to, kad Lietuvoje nuo 1994 veikia valiutų valdybos modelis ir nuo 2002 metų vasario buvo pereita prie bazinės valiutos euro. Iš esmės Lietuva netiesiogiai jau yra eurozonoje - litas yra tas pats euras, tik kitokiu pavadinimu. Vienas pastebimas skirtumas, skiriantis mus nuo tikrosios eurozonos yra valiutos keitimo sandorių kaštai, kuriuos patiria įmonės bei asmenys. Be to, įvairios spekuliacijos, susijusios su formaliu euro įvedimu, iškreipia rinką ir ilgoje perspektyvoje atneš dar didesnius nuostolius. Tai ypač ryšku nekilnojamojo turto rinkoje.

Yra ir dar vienas labai svarbus aspektas. Nors Europos Centrinio Banko vykdoma monetarinė politika turi tiesioginę įtaką Lietuvos ekonomikai, šiam momentui į tai yra visiškai neatsižvelgiama. Atrodo, kad Lietuva bus nubausta už tai, kad per anksti integravosi į eurozoną. Europos Sąjungoje yra tik dvi valstybės, turinčios valiutų valdybą: Lietuva ir Estija. Honkongas bei Bulgarija yra tarp keleto kitų pavyzdžių pasaulyje.

Neretai net ekonomistai nesivargina perprasti šios monetarinės santvarkos niuansų. Tačiau šie ypatumai yra labai svarbūs vertinant makroekonominį šalies stabilumą. Monetarinės politikos požiūriu, Lietuva yra daug labiau integruota į eurozoną nei kita kandidatė Slovėnija. Pastaroji gali naudoti monetarinės politikos svertus, kad atitiktų infliacijos kriterijų. Tuo tarpu Lietuva tenkina ekonominius kriterijus net neturėdama šių svertų. Trumpalaikės palūkanos eurozonoje paskutiniais metais svyravo apie 2-2.3%. Lietuvoje, kaip ir galima tikėtis iš valiutų valdybos šalies, jos skyrėsi nedaug ir svyravo apie 2.1-2.4%.

Slovėnijoje trumpalaikės palūkanos svyravo apie 3.3-3.8%, Lenkijoje – 4-6%. Turbūt nereikia priminti kuri iš išvardintų šalių turėjo mažiausią infliaciją minimu laikotarpiu. Susidaro įspūdis, kad baudžiant Lietuvą dėl „nesuvaldytos" infliacijos siekiama pamokyti kitas į eurozoną pretenduojančias šalis. Tačiau siekimas tokiu pavyzdžiu padaryti šalį, kurioje veikia valiutų valdyba, yra labai keistas.

Taip pat keistai atrodo, kad Lietuvai, tenkinusiai Mastrichto infliacijos kriterijų penkerius metus iš eilės, išskyrus paskutiniuosius, grasinama neleisti prisijungti prie eurozonos. O štai Slovėnijai, kuri netenkino šio kriterijaus per visą eurozonos egzistavimo laikotarpį, išskyrus paskutinius kelis mėnesius, uždegta žalia šviesa.

Ironiška ir tai, kad pagrindinė „pernelyg didelės" infliacijos priežastis yra pati eurozona. Litui esant susietam su euru fiksuotu kursu, Lietuva pasyviai „importuoja" infliaciją iš eurozonos. Tačiau pagal Mastrichto infliacijos kriterijų, Lietuvos infliacija yra lyginama su šalimis, kurios nepriklauso eurozonai (Švedija bei Lenkija).

Jeigu Mastrichto kriterijus būtų skaičiuojamas pagal eurozonos šalių infliaciją, Lietuva šį kriterijų tenkintų. Galima argumentuoti, kad Lietuvos vyriausybė galėjo pristabdyti infliacijos tempus šalyje panaudodama fiskalinę politiką, bet per pastaruosius trejus metus valstybės išlaidos, skaičiuojamos kaip BVP dalis, ir taip buvo žemiausios visoje Europos Sąjungoje. Trumpame laikotarpyje stabdoma infliacija asocijuojasi su didesniu nedarbo lygiu. Lietuvos žmonės jau ir taip moka aukštą kainą už tai, kad Lietuva pavyzdingai tenkintų visus kitus Mastrichto kriterijus.

Stodamos į Europos Sąjungą naujosios šalys neturėjo pasirinkimo dėl teisės pasilikti nacionalinę valiutą. Euro įvedimas buvo viena iš įstojimo sąlygų. Sklandaus ir skaidraus perėjimo prie euro užtikrinimas yra nelengvas uždavinys visoms valstybėms. Bet koks terminų keitimas bei atidėliojimas tikrai nepalengvina šio darbo.

Jeigu Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas nerekomenduotų Lietuvai prisijungti prie eurozonos 2007-ųjų sausį, jie privalėtų pateikti ir ekonominės politikos rekomendacijas Lietuvai. Paradoksalu, tačiau jei Lietuva įtikintų Švediją bei Lenkiją, - šalis, kurių žema infliacija dabar lemia Mastrichto kriterijų - sumažinti trumpalaikes palūkanas, Lietuva tenkintų ir infliacijos rodiklį. Tai bene yra vienintelė antiinfliacinė „politika", galima Lietuvai šioje situacijoje.

Jeigu Europos Sąjunga tikrai nori plėsti eurozoną, nėra jokio ekonominio pagrindo atidėlioti Lietuvos narystės eurozonoje. Pasigirstančios nuomonės, kad Lietuva netenkina „realios konvergencijos", yra bandymas taikyti dvigubus standartus ir Lietuvos prisijungimo prie Europos Sąjungos sutarties nepaisymas. Tokiu atveju naujieji Europos Sąjungos piliečiai turi teisę žinoti, kokiu pagrindu politikai stabdo eurozonos plėtrą, o kartu ir ekonominį augimą regione. Šešiomis šimtosiomis procento dalimis per didelė infliacija negali to paaiškinti.

Rimvydas Baltaduonis ir Marius Jurgilas, Konektikuto Universiteto ekonomikos doktorantai, DELFI 2006 gegužės mėn. 9 d.

Naujas narys

Sveikinu visus aplankiusius shi portala!