Kiek kainuotų Lietuvai draudimas parduoti žemę užsieniečiams

Jei Lietuva iš tiesų uždraustų laisvą prekybą žemės ūkio paskirties žeme (bent jau su Europos Sąjungos piliečiais), labiausiai kentės Lietuvos kaimas: žlugs smulkių ūkininkų verslai, didės bedarbystė, dėl naujos emigracijos bangos dar labiau ištuštės kaimai. Bet neigiamas pasekmes pajus ir miestų gyventojai - trauksis maisto pramonė, tad reikės atleisti jos darbuotojus, o maisto kainos pakils. Kodėl? Nes Lietuvos žemės ūkio ir su juo tampriai susijusios maisto pramonės nebesubsidijuos Europos Sąjungos mokesčių mokėtojų pinigai (o jie nemenki: http://farmsubsidy.openspending.org/LT/2012/). Būtų naivu tikėtis, kad išskirtinai Lietuvos piliečiams atriektas LT žemės ūkis ir toliau bus remiamas bendrais ES mokesčių mokėtojų pinigais. Bendras Europos ūkis netruks rasti sričių, kur tuos pinigus padėti.

Kaip šio referendumo šalininkai siektų savo tikslų modernioje, privačią nuosavybę saugančioje valstybėje? Jie, konkuruodami su užsieniečiais, paprasčiausiai pasiūlytų už parduodamą žemę didesnę kainą. O atimdami galimybę iš dabartinių žemės savininkų parduoti ją už aukštesnę rinkos kainą ar gauti didesnę paskolą nuosavo verslo plėtrai ją užstačius banke, tik trukdys Lietuvos piliečiams verslauti ir disponuoti savo turtu maksimaliais pajėgumais.

Link konkurencingos dujų rinkos Lietuvoje

Neseniai buvau užklaustas apie skalūnų dujų revoliuciją Jungtinėse Amerikos Valstijose bei jų išgavimo vystymą Lietuvoje. Dalinuosi savo atsakymais/mintimis ir su šio blogo skaitytojais:

Skalūnų revoliucija JAV dažnai pavadinama laikinu bumu, esą iš tiesų skalūnų nauda yra menkai apčiuopiama. Kaip yra iš tiesų?

Skalūnų revoliucija JAV įvyko nelauktai ir netikėtai, o jos pasekoje matome iš esmės pasikeitųsį JAV energetikos sektorių. Gamtinių dujų rinkos kaina, kuri 2005-aisiais siekė 15 USD/MMBtu (dolerių už milijoną British termal units), 2012-aisiais nukrtito iki 2 USD/MMBtu, o šiuo metu yra 3,75 USD/MMBtu. Ateičiai yra prognozuojama kasmet didėjanti dujų gavyba. Šio dešimtmečio pabaigoje JAV turėtų tapti gamtines dujas eksportuojančia šalimi, apie ką niekas net nesvajojo prieš dešimtį metų. Jau dabar yra išduota ne viena licenzija suskystintų dujų eksporto terminalams statyti. Žymiai didesnės dujų kainos kitose pasaulio šalyse (tame tarpe ir Lietuvoje) vilioja žengti į tarptautines rinkas ne vieną JAV kompaniją. Didžiąja dalimi prie šio augimo prisideda būtent skalūnų dujų gavyba.

Žiūrint į JAV vidaus rinkas, jei anksčiau gamtines dujas naudojančios elektrinės paprastai generuodavo energiją dienos piko metu, dabar dėl žemų dujų kainų jos jau sugeba sėkmingai konkuruoti ir bazinės energijos tiekime, ko pasekoje laimi elektros vartotojai. Vis dažniau anglį deginančios elektrinės įjungiamos tik pikinės energijos generavimui, o senos atominės elektrinės yra uždaromos anksčiau laiko, nes jų brangus remontas ir palaikymas tapo ekonomiškai nebepateisinamu prie tokių žemų dujų kainų.

Skalūnų dujų gavyba suteikė naują kvėpavimą ne vienam ekonomiškai merdėjusiam Amerikos regionui, tad neigti besitesiantį skalūnų revoliucijos poveikį JAV ekonomikai yra nerimta.

Kaip manote, ką "Chevron" sprendimas reiškia Lietuvai?

"Chevron" sprendimas suteikia Lietuvai galimybę persvarstyti savo strategiją dėl skalūnų žvalgybos ir gavybos. Dėl organizuoto konkurso nutraukimo, dujos (jeigu jų iš tiesų yra) niekur nedings. Vėlesnė skalūnų dujų žvalgyba Lietuvoje palyginus su kitomis šalimis turi ir neigiamų ir teigiamų pusių. Tarp neigiamų įvardinčiau įvairių interesų grupių gebėjimą greitai politizuoti šį procesą kopijuojant kitų šalių patirtį. Savaime suprantama, kad dabartinė dujų tiekimo monopolininkė "Gazprom" nėra suinteresuota konkurencijos atsiradimu ir padarys viską kad konkurencingos dujų rinkos kūrimas Lietuvoje būtų bent jau sulėtintas. Vidinės dujų pasiūlos glimybė kaip ir suskystintų dujų importo terminalas silpnina "Gazprom" rinkos pozicijas. Tačiau "Gazprom" yra ne vienintelė interesų grupė, turinti paskatų šio proceso politizavimui.

Teigiama medalio pusė yra tai, kad Lietuva turi galimybę pasimokyti iš ankstyvų klaidų, padarytų vystant skalūnų gavybą kitose šalyse. Pavyzdžiui, reikėtų aiškiai apibrėžti aplinkosauginius reikalavimus (ypač kas susiję su vandeniu) ir civilinę atsakomybę bei nustatyti nuostolių kompensavimo mechanizmus nukentėjusiems galimų ekologinių avarijų atveju. Saugumo garantas turėtų būti ne tik dujas išgausiančių kompanijų turtas bet ir adekvatus veiklos draudimo mechanizmas. Už vandenį, kuris būtų sunaudojamas dujų išgavimo metu, turėtų būti mokama rinkos kaina.

"Chevron" pasitraukimo iš pastarojo konkurso nereikėtų per daug dramatizuoti. Tai yra tarptautinė pelno siekianti kompanija, kuri investuoja į didžiausią grąžą žadančius projektus. Yra gan sunku atspėti tikrąsias tokio sprendimo priežastis. Jį galėjo nulemti ir kitose rinkose įvykę pokyčiai, kaip kad rugsėjo pabaigoje JAV Aplinkos apsaugos agentūros paskelbtos taisyklės, griežtinančios aplinkosauginius reikalavimus naujoms anglį deginančių elektrinių statyboms, ko pasekoje turėjo pagerėti su dujomis susijusių JAV energetinių projektų grąža. O politiniai žaidimai ir įvairių interesų grupių veikla tokiai kompanijai kaip "Chevron" tikrai nėra naujiena. Pasikeitus sąlygoms, "Chevron" kaip ir kitos dujų verslu užsiimančios kompanijos vėl svarstytų investavimo galimybę Lietuvoje.

Kaip siūlyčiau toliau tvarkytis su skalūnų dujų potencialu Lietuvoje?

Kadangi galimybė išgauti dujas pačioje Lietuvoje yra svarbus svertas kalbantis su dabartiniu dujų tiekimo monopolininku "Gazprom", valstybė galėtų pati investuoti į skalūnų žvalgybą, kad tiksliau žinotų koks energetinis potencialas yra šalies viduje. Turint omenyje, kad Europos Sąjungai kol kas nesiseka ginti jos atskirų narių energetinių interesų santykiuose su Rusija, galima būtų siekti, kad Europos Komisija taip pat skirtų lėšų skalūnų dujų žvalgybos darbams ir būtent taip prisidėtų prie Lietuvos derybinių pozicijų stiprinimo.

Pačios valstybės investicija, siekiant įvertinti savų išteklių potencialą, taip pat galėtų palengvinti ir bendravimą su Lietuvos gyventojais, kurių kaiminystėje būtų atliekami žvalgomieji darbai. Žvalgyba automatiškai nereikštų dujų gavybos. Jau žinant skalūnų dujų potencialą, reikėtų organizuoti atskirą dialogą bei vertinimą dėl skalūnų dujų gavybos. Tuo atveju jeigu sprendimas būtų už dujų gavybą Lietuvoje, reikėtų organizuoti naują konkursą dujų išgavimui ir eksploatavimui, ir galbūt atrinkti ne vieną, o net keletą dujas išgausiančių kompanijų ir taip dar labiau paskatinti konkurenciją besiformuojančioje dujų vidaus rinkoje. Kadangi išteklių potencialas jau būtų daugiau mažiau žinomas, sumažėjęs projektų grąžos nepibrėžtumas sudomintų daugiau rinkos dalyvių. Dar daugiau: tokio konkurso atrankos kriterijus galėtų būti konkuruojančių kompanijų siūlomas išgavimo mokesčio procentas, nustatant tokio mokesčio toleruotinas grindis (pavyzdžiui 15%). Po žvalgybos darbų ir sutvarkytos įstatyminės bazės aiškesnė investicinė aplinka pritrauktų daugiau potencialių investuotojų, ko pasekoje laimėjusių kontraktų siūlomas mokesčio procentas labiau atspindėtų projektų rinkos vertę, o aršios konkurencijos atveju galimai viršytų net dabar kai kurių politikų siūlomą 40% tarifą ir reikštų papildomas įplaukas į valstybės biudžetą.

Žvelgiant į ateitį, siūlyčiau rimtai svarstyti skalūnų žvalgybos ir gavybos organizavimo atskyrimą. Valstybė, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra požeminių gamtos išteklių savininkė, šiuo atveju turi unikalią galimybę suorganizuoti dujų išgavimo konkursą taip, kad būtų sudarytos sąlygos formuotis konkurencingesnei Lietuvos vidaus dujų rinkai.

Kodėl konsultuoju (patariu) NEstatyti planuojamos naujos atominės elektrinės?

Konsultacinio (patariamojo) referendumo biuletenis siūlo pareikšti nuomonę dėl šio teiginio: „Pritariu naujos atominės elektrinės statybai Lietuvos Respublikoje“. Jei tai būtų referendumas dėl principinio pritarimo atominės energetikos vystymui kaip vienam iš alternatyvių energijos šaltinių Lietuvoje, žymėčiau TAIP.  Nesu nusiteikęs prieš atominę energiją ir esu linkęs leisti Lietuvos energetikos ekspertams ir politikos formuotojams svarstyti visas įmanomas alternatyvas siekiant užtikrinti saugų, patikimą ir konkurencingą elektros tiekimą visiems Lietuvos vartotojams. Tokį referendumą galima buvo rengti prieš keletą metų, bet ne dabar. Šiuo metu jau yra parinktas atominės elektrinės reaktorius ir vyksta derybos tiek su projekto partnetriais, tiek su investuotojais. Siūlymas Lietuvos piliečiams įsitraukti į šį procesą yra keistokas, bet jei jau klausia, galima „patarti“. Apsisprendžiant rengiamame referendume būtų neišmintinga nekreipti dėmesio į detalesnę informaciją apie patį projektą. Tad kodėl konsultuoju (patariu) NEstatyti planuojamos naujos atominės elektrinės?

Pasirinkto ABWR tipo reaktoriaus maksimali galia yra 1350MW. Kuo arčiau pilno pajėgumo dirbs jėgainė, tuo pigesnė bus elektros kilovatvalandė. Nakties metu, kuomet elektros vartojimas sumažėja, Lietuvoje iš viso reikia apie 700MW galios. Kadangi atominės elektrinės drąstiškas galios kaitaliojimas paros bėgyje nėra įmanomas, savaime suprantama, kad likę pajėgumai visada turės būti panaudojami vartojimui už Lietuvos ribų. Efektyvus ir saugus jėgainės veikimas labai priklausys nuo mūsų kaimynų vartojimo. Dar neseniai Baltarusija sugebėjo puikiai pasinaudoti mūsų buvusios atominės jėgainės nelankstumu, užsitikrindama žymiai pigesnį elektros tiekimą nei vietiniai Lietuvos vartotojai. Norint išvengti panašaus oportunistiško elgesio su naująja jėgaine, reikėtų sudaryti ilgalaikes tiekimo sutartis su kaimyninių šalių partneriais visam jėgainės eksploatavimo laikotarpiui. Šie partneriai įsipareigotų pasiimti jiems skirtą energiją už sutartą kainą ir galėtų toliau patys sukti galvą, ką su ja daryti. Užsitikrinus tokias (nelaužomas!) ilgalaikes garantijas, energetinė priklausomybė nuo mūsų kaimynų būtų šiek tiek apribota.

Bet jeigu jau statome šią milžinišką jėgainę, užtikrindami jos stabilią veiklą ilgalaikėmis tarptautinėmis sutartimis, kam mes tada kūrėme Baltpool elektros rinką (kuri beje kol kas veikia labai sėkmingai)? Kad po kelių metų leistume ją monopolizuoti vienam rinkos dalyviui? Rinka su tokiu dominuojančiu energijos gamintoju kaip planuojama VAE praras savo dabartinį patrauklumą, konkurencingumą ir gebėjimą skatinti technologines inovacijas energetikos sektoriuje. Viena iš šių dienų elektros biržų ypatybių yra ta, kad rinkos kliringo metu yra atsižvelgiama ne tik į kainų pasiūlymus bet ir į techninius elektrinių apribojimus. Siekiant užtikrinti atominės jėgainės saugų ir sklandų darbo rėžimą, pigesni elektros tiekimo kainų pasiūlymai gali būti atmetami dėl techninių apribojimų. Kai techniniai reikalavimai pradeda vaidinti svarbesnį vaidmenį kliringo metu nei kainų pasiūlymai, rinka praranda savo geriausias savybes.

Siūlymas statyti didžiulę atominę elektrinę Lietuvos regione išsiskiria ir kitų šalių kontekste. Pasaulyje, greitai augant konkurencijai gamtinių dujų išgavimo sektroriuje, didėja elektrinių naudojančių gamtines dujas patrauklumas. Sparčiai besivystančios atsinaujinančių energijos šaltinių technologijos skatina decentralizuotų elektros tiekimo sistemų vystymąsi. Tuo tarpu 1350MW galios atominės jėgainės , savo pajėgumais viršijančios Lietuvos vartojimo poreikius, statyba mūsų šalyje būtų žingsnis į labiau centralizuotą ir koncentruotą energetikos sistemą, kurioje būtų mažiau vietos tiek konkurencijai, tiek inovacijai. Būtent dėl šių priežąsčių mano patarimas artėjančiame referendume greičiausiai bus NE.

Ką Paul Krugman pasakytų apie LT ekonomiką?

Praėjusią savaitę Nobelio premijos laureatas ekonomistas Paul Krugman savo bloge sukritikavo Estijos kaip efektyvaus ekonominės krizės suvaldymo pavyzdį pasitelkiant abstinencijos priemones.

Tai išprovokavo net pačio Estijos prezidento kandžių pasisakymų tiradą Twitter tinkle:

Jeigu kam nors įdomu, kaip šiuo klausimu lygiuojasi su Estija Lietuva (kuri irgi pritaikė gan griežtą abstinenciją), apačioje pateikiu Krugman pavyzdžiu parengtą grafiką (duomenų šaltinis: Lietuvos Statistikos Departamentas)



Beje, naudojant metų ketvirčio duomenis, kažin ar ekonomikos piko kaip atskaitos taško naudojimas yra geras matas bendram ekonomikos nuosmūkiui matuoti. Nebent yra atsižvelgiama į sezoninius ekonominio aktyvumo svyravimus...

Padengtos obligacijos

Mušami emisijų rekordai
Po 2007 metų daugumoje vakarų Europos šalių didėjančiu pagreičiu bankai pradėjo finansuotis leisdami taip vadinamas padengtas obligacijas (ang. covered bonds). Remiantis Dealogic, Europos padengtų obligacijų emisija šiais metais pasiekė rekordinį 361 mlrd. JAV dolerių lygį. Kai tuo tarpu nepadengtų obligacijų platinimas, vienas iš tradicinių bankų finansavimosi šaltinių, šią vasarą buvo beveik visiškai sustojęs. Europos padengtų obligacijų associacijos (ECBC) duomenimis 2010 metų pabaigoje apyvartoje buvo 2.5 tr eurų padengtų obligacijų, kas sudaro apie 20% išduotų būsto paskolų rinkos.

ABS be rizikos perkėlimo
Padengtos obligacijos nėra visiška naujovė. Štai Vokietijoje jos (vok. Pfandbriefe) leidžiamos jau nuo 18 amžiaus ir yra neatsiejama vokiškosios bankinės sistemos dalis. Iš pirmo žvilgsnio, padengtos obligacijos turi labai daug panašumų su liūdnai pagarsėjusiais turtu užtikrintais vertybiniais popieriais (ang. asset backed security arba ABS). Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. ABS suteikia galimybę paskolas suteikusiai institucijai perkelti riziką kitiems investuotojams, nuo rizikos visiškai atsiribojant. Dėl to ABS emitentas neturi paskatų deramai vertinti pateikiamo užstato rizikingumo.Tuo tarpu investuotojai į padengtas obligacijas yra apsaugoti „dvigubo regreso“ teisės į paskolą išdavusią instituciją, kas skatina emitentą dėti daugiau pastangų į pateikiamo užstatui turto vertinimą.

Dvigubo regreso teisė
Padengtų obligacijų emitentas iš esmės skolinasi už užstatą, kurio kokybę atskiru reguliavimu nustato ir prižiūri finansų priežiūros institucija. Pavyzdžiui, kaip užstatas pateikiamos būsto paskolos kurių paskolos ir užstatyto turto santykis neperžengia tam tikros ribos. Iš esmės emitentas (beveik išskirtinai tik banko licenziją turinti instituciją) skolinasi užstatydamas geriausią savo turimą turtą. Negana to, jeigu iki obligacijos išpirkimo užstatytas turtas pradės nebetenkinti reikalavimų, jis banko turės būti pakeistas kitu užstatu, blogiausiu atveju grynaisiais. Priedo, į padengtą obligaciją investavęs investuotojas yra apsaugotas ne tik užstatytu turtu, kurio kokybė pastoviai stebima, bet taip pat turi regreso teisę į visą kitą emitento turtą. Tai ypač svarbu, kai padengtas obligacijas platina atskira su užstato pateikėju susijusi institucija.

Nepopuliarios Lietuvoje
Lietuvoje šiuo metu nei viena institucija nėra išleidusi padengtų obligacijų (2004m NORD platintos padengtos obligacijos yra išpirktos). Tam nėra poreikio, nes didieji bankai, apart indėlių, finansuojasi imdami paskolas iš motininių bankų, o mažieji sėkmingai platina obligacijas vidinėje rinkoje. Bet dėl pastarųjų įvykių Lietuvos bei Europos finansų rinkose situacija gali pasikeisti.

Išblėsusi „Vienos iniciatyva“
2009 Europos Rekonstrukcijos ir Plėtros bankas inicijavo taip vadinamą „Vienos iniciatyvą“, kuria suinteresuotos finansinės institucijos sutarė kad nepuls atitraukinėti lėšų iš tam tikrų rizikos regionų. Bet situacija sparčiai keičiasi. Štai Austrijos centrinis bankas nurodė bankams mažinti paskolas teikiamas Rytų Europos šalyse, o Vokietijos Comerzbank, turintis skyrių bei dukterinių bankų kitose Rytų Europos šalyse, išplatino pranešimą, kad nuo šiol apsiribos skolinimu tik Vokietijoje bei Lenkijoje.

Gali padėti užsitikrinti finansavimą
Padengtos obligacijos dažnai turi atskirą reguliavimo rėžimą, tad investuotojai tiksliai žino kokios procedūros vyktų jeigu emitentas nesugebėtų obligacijų išpirkti. Kadangi padengtos obligacijos kreditorių eilėje praktiškai stovi netgi aukščiau draustų indėlių, jos patrauklios tiek stambiems užsienio investuotojams (ypač jeigu platinamos užsienio valiuta) tiek smulkiesiems investuotojams, turintiems abejonių (nebūtinai pagrįstų) dėl indelių draudimo.

Grėsmė skolinantiems be užstato
Būtent dėl šio aspekto JAV Federalinė indėlių draudimo kompanija (FDIC) griežtai pasisako prieš padengtų obligacijų reguliavimo įstatymą, kuris šiuo metu skinasi kelią JAV senate. FDIC argumentai labai paprasti. Padengtų obligacijų emitento bankroto atveju paprastiems kreditoriams kurie skolino be užstato (o taip pat ir indelių draudimo fondui) liktų tik „ne toks jau geras“ turtas, kurį būtų nelengva likviduoti. Tačiau dauguma padengtų obligacijų reguliavimo rėžimų nustato užstatyto turto limitus, ir grėsmė kad paprastos obligacijos nebedomins investuotojų yra ne tokia jau svarbi, jeigu tų investuotojų paprasčiausiai nėra.

Kas yra Leo LT

Lietuva sprenžia kokioje energetinėje aplinkoje žmonės gyvens, dirbs, verslininkaus ir kurs ateityje. Norisi saugios, švarios ir pigios energijos, kurios tiekimas būtų patikimas ir kiek galima labiau nepriklausomas nuo atskirų rinkos dalyvių. Labiau pabrėžiant vieną tikslą, kiti tikslai neišvengiamai nukenčia. Kompromiso ieškojimas yra ir išliks būtinybe. Pastaruoju metu įsisiūbavus debatams apie Leo LT, norisi žinoti, iš ko galime rinktis.

Kadangi audringiausios diskusijos verda dėl Atominės Elektrinės Įstatymo pataisų, kurios turėtų sudaryti sąlygas Leo LT steigimui, nusprendžiau tas pataisas paanalizuoti. Pamėginau susirasti ir žiniasklaidos minimas Leo LT sukūrimo sutartį, įstatus ir akcininkų sutartį. Deja AE įstatymo pataisų neradau nei Seimo aktų paieškoje, nei Vyriausybės ar Prezidentūros svetainėse, nei bendrose internetinėse paieškose. Nors traders.lt ir praneša, kad „Nacionalinės elektros energetikos bendrovės “Leo LT” sukūrimo projektas ir jo dokumentai (sukūrimo sutartis, įstatai, akcininkų sutartis) yra parengti ir paskelbti viešai.“, jų nepavyko rasti nei per paieškas, nei jungiamų bendrovių –Lietuvos Energijos, Rytų Skirstomųjų Tinklų ir Vakarų Skirstomųjų Tinklų – svetainėse. Nuorodų neradau ir internetinėje peticijoje, raginančioje pasirašyti prieš Seimo priimtas pataisas.

Tuo mano analizė baigiasi, nes viešai diskutuojami dokumentai lengvai neprieinami.

Leo LT projektą smarkiai kritikuojančios grupės irgi nepateikia aiškių alternatyvų šiam projektui. Šiuo atveju nėra net ką analizuoti.

Dėl atidėto stojimo į eurozoną Lietuva turėtų pateikti apeliaciją Europos teisingumo teismui

Versta iš Financial Times, Gegužės 19, 2006 [Laiškai redaktoriui]

Gerbiamas redaktoriau, kaip ir buvo bijomasi, Europos centrinis bankas (ECB) bei Europos komisija (EK) rekomendavo atmesti Lietuvos prašymą priimti į eurozoną. Lietuvos 2.7% infliacija vos vos viršijo stojimo kirterijų, kuris ECB skaičiavimais buvo 2.6%.

Pagal [ES] stojimo sutartį infliacija Lietuvoje negali būti didesnė daugiau kaip 1.5% nei vidutinė trijų geriausiai kainų stabilumą garantuojančių šalių infliacija. ECB kainų stabilumą apibrėžia infliacijos palaikymu arti 2%, tačiau neperžengiant šio rodiklio. Tačiau eurozonos kandidatėms taikomas kainų stabilumo apibrėžimas yra jau kitas – tai jau trijų Europos Sąjungos šalių turinčių žemiausią infliaciją vidurkis.

Lenkija bei Švedija (kurios nėra eurzonos narės) bei Suomija turi žemiausią 1.1% vidutinę infliaciją Europos Sąjungoje. Prie šio rodiklio pridėjus 1.5 gauname ECB apskaičiuotą stojimo 2.6% kriterijų. Tačiau 1.1% infliacija yra per žema vertinant pagal pačio ECB standartus.

Kai ECB ir EK sprendimas susilaukė kritikos, ji buvo atremta ne ginant skaičiavimo metodologiją, bet argumentuojant kad šis netobulas rodiklis buvo naudojamas visose konvergencijos ataskaitose per praėjusius penkerius metus. Šio argumento logika išties yra išskirtinė.

Tarkime, kad penkerius metus iš eilės, sąmoningai ar dėl kompetencijos stokos, mes sėkmingai pildėme mokesčių deklaracijas, kur klaidingai nurodydavome mažesnius mokestinius įsipareigojimus. Jeigu būtume pagauti šeštais metais, ar mums pavyktų išsisukti argumentuojant, kad „jūs turėtumėte priimti ir šių metų klaidingą mokesčių deklaraciją, nes jūs taip darėte jau penkerius metus“? Manome, kad tikrai nepavyktu.

Lietuva palikta už eurozonos ribų, dėl infliacijos rodiklio, kuris pažeidžia stojimo sutartį ir teisiškai ir morališkai. Lietuva turėtų pateikti apeliaciją Europos teisingumo teismui.

Willem H. Buiter,
Professor of European Political Economy,
European Institute,
London School of Economics and Political Science,
London WC2A 2AE

Anne Sibert,
Professor of Economics,
Birkbeck College,
University of London,
London WC1E 7HX